Andrejus Byčkovas

Esu vienas iš jaunesnių Klaipėdos kriminalinės policijos veteranų. Į veteranų klubą atėjau gana jaunas, tačiau jau turėdamas nemažai tarnybos ir gyvenimiškos patirties. Man visada atrodė, kad ši patirtis dar gali būti naudinga ne tik man, bet ir kitiems.

Esu tas vadinamasis devyniasdešimtųjų žmogus. Esu kilęs iš Pagėgių krašto – vietovės, kuri tuo metu buvo gerai žinoma dėl pasienio specifikos ir įvairių su kontrabanda susijusių reiškinių. Galbūt būtent aplinka ir anksti susiformavęs supratimas apie teisės bei neteisėtumo ribą paskatino pasirinkti policininko kelią.

1995 metais, baigęs mokyklą, įstojau į Lietuvos policijos akademiją. Taip prasidėjo mano kelias policijoje.

1996 metais, baigęs pirmąjį kursą, pradėjau tarnybą Pagėgių pasienio policijos rinktinėje, Viešvilės poste. Tarnyba pasienyje buvo gera praktinė mokykla – čia teko susidurti su įvairiomis situacijomis ir žmonėmis.

1998 metais grįžau į dienines studijas Lietuvos teisės universitete. Studijos ir tarnyba viena kitą papildė – įgytas teorines žinias buvo galima pritaikyti praktikoje.

2000 metais baigiau bakalauro studijas ir pradėjau dirbti Palangos miesto policijos komisariate jaunesniuoju kriminalinės policijos inspektoriumi. Netrukus pradėjau eiti tardytojo pareigas.

2002 metų pavasarį mano profesinis kelias pasuko į Klaipėdą. Pradėjau dirbti Klaipėdos miesto vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos organizuoto nusikalstamumo tyrimo tarnybos Narkotikų kontrolės skyriuje, vyresniuoju inspektoriumi, einančiu tardytojo pareigas.

Tuo metu mano tiesioginis vadovas buvo Sergejus Liamcevas. Prisimenu jo pasakytus žodžius:

„Nori daug darbo ir mažai pinigų – tai atėjai į tinkamą vietą.“

Tais laikais tai buvo pasakyta su tam tikru humoru, tačiau kartu labai tiksliai apibūdino kriminalinės policijos darbo realybę.

Sergejus Liamcevas man buvo vienas iš žmonių, dariusių įtaką mano profesiniam keliui. Tuo metu kriminalinėje policijoje dirbo daug patyrusių pareigūnų, iš kurių buvo galima mokytis ne tik profesinių dalykų, bet ir atsakomybės, principingumo bei gebėjimo priimti sprendimus sudėtingose situacijose.

Organizuoto nusikalstamumo tyrimo tarnyboje dirbau iki išėjimo iš tarnybos. Tai buvo svarbus mano gyvenimo ir profesinės veiklos etapas.

Policijos tarnyba buvo ne tik pareigos, dokumentai ir tyrimai. Visų pirma tai buvo žmonės.

Per tarnybos metus teko sutikti daug kolegų, vadovų ir kitų žmonių, kurie vienaip ar kitaip prisidėjo prie mano profesinio kelio. Kai kurie jų liko mano draugais ir šiandien.

Dirbdamas kriminalinėje policijoje stengiausi kelti kvalifikaciją ir dalintis įgytomis žiniomis. Teko dėstyti įvairius kursus buvusioje Klaipėdos policijos mokykloje, vadovauti studentų diplominiams darbams Socialinių mokslų kolegijoje, kuri tuo metu buvo žinoma ir N. Skučienės kolegijos vardu.

Manau, kad policijos pareigūno profesijoje mokymasis niekada nesibaigia. Vien patirties neužtenka – ją reikia nuolat papildyti naujomis žiniomis ir gebėti perduoti kitiems.

2012 metų kovo 31 dieną baigėsi mano tarnyba policijoje. Į pensiją išėjau ne savo pasirinkimu – tokį sprendimą lėmė Centrinės medicinos ekspertizės komisijos išvada.

Tai buvo didelis gyvenimo pokytis. Po daugelio metų tarnybos staiga nebeliko įprastos darbo aplinkos, kolegų ir kasdienio ritmo.

Tačiau laikui bėgant supratau, kad tarnybos pabaiga nereiškia veiklos pabaigos. Žmogus išeina iš pareigų, bet jo sukaupta patirtis, žinios ir gyvenimo pamokos lieka.

Manau, kad buvusių pareigūnų patirtis gali būti naudinga jaunesniems kolegoms. Kiekviena karta turi savo laikmetį, savo iššūkius ir savo darbo metodus. Tačiau ankstesnių kartų patirtis gali padėti geriau suprasti, iš kur ateina mūsų profesija ir kokias vertybes ji atsinešė.

Išėjęs iš policijos nepradėjau tiesiog gyventi pensininko gyvenimo.

Po tarnybos dar apie dešimt metų dirbau UAB vadovu. Taip pat buvau ir esu daugiabučio namo bendrijos pirmininkas. Ši veikla suteikė naujos patirties ir leido iš arčiau susipažinti su visai kitokia atsakomybės bei žmonių bendravimo sritimi.

Nors policijos uniformos jau nebedėvėjau, tarnybos metu sukauptos žinios niekur nedingo. Gebėjimas analizuoti situaciją, bendrauti su žmonėmis, ieškoti sprendimų ir prisiimti atsakomybę praverčia ir kasdieniame gyvenime.

Po tarnybos taip pat buvau paskatintas kolegų įsitraukti į politinę veiklą ir tapau kandidatu į Lietuvos Respublikos Seimą. Aktyvioje politikoje ilgai nedalyvavau, tačiau ir šis gyvenimo etapas liko mano patirties dalimi.

Policijos tarnyba baigėsi, tačiau ryšiai su žmonėmis neišnyko.

Daugelį buvusių kolegų sutinku ir šiandien. Su kai kuriais palaikome artimesnį ryšį, su kitais susitinkame veteranų klubo veikloje.

Veteranų klubas man yra ne vien organizacija. Tai žmonės, su kuriais sieja bendras gyvenimo etapas, bendra tarnyba ir daugybė prisiminimų.

Kartais žmogui svarbiausia žinoti, kad šalia yra žmonių, kuriems nereikia ilgai aiškinti, ką reiškia tam tikras tarnybos laikotarpis. Jie tai supranta iš savo patirties.

Manau, kad veteranų klubas gali būti vieta, kur ne tik prisimename praeitį, bet ir bendraujame, dalijamės patirtimi, padedame vieni kitiems ir išlaikome ryšį tarp skirtingų pareigūnų kartų.

Žvelgdamas atgal matau ne vien pareigas ar tarnybos metus. Matau žmones ir gyvenimo etapus – Pagėgius, pasienį, studijas, Palangą, kriminalinę policiją, kolegas, mokymą, gyvenimą po tarnybos ir šiandieninį veteranų klubą.

Visa tai yra viena mano gyvenimo istorija.

Policijos tarnyba baigėsi, tačiau gyvenimas tęsiasi. O kartu su juo lieka patirtis, žmonės, prisiminimai ir galimybė savo žiniomis būti naudingam kitiems.

Manau, kad tai ir yra viena svarbiausių priežasčių, kodėl verta išlaikyti ryšį su buvusiais kolegomis ir nepamiršti bendro kelio. Praeitis yra mūsų gyvenimo dalis, tačiau svarbiausia – ką iš jos pasiimame į šiandieną ir ką galime perduoti ateinančioms kartoms.